iškogždėti

2 iškógždėti intr. 1. išdžiūti, iškiogždėti: Cibulės par žiemą iškógždėjo Vkš. Vėžys pavasarį yr tušts, iškógždėjęs Žd. | prk.: Kai buvo jisai jaunas, buvo diktas, drūktas, o dabar taip iškogždėjęs (sulysęs, sunykęs), kad vieni kaulai beliko Mžk. 2. išpursti, iškorėti: Linksmi važiavo jau iškogždėjusuoju ledu namon LC1885,9. Grietinė iškogždė́jus, išrūgus Šlu. \ kogždėti; iškogždėti